Skaitmeninio amžiaus apsuptį ryškių vaizdinių ekranuose nestinga. Šis spalvų margumas atspindinti mūsų dabarties pasaulį skaitmeninėje terpėje, kurios prieiga leidžia kaip niekada anksčiau priartėti prie virtualios šiandienos realybės. Viso šio spalvų šokio įtaka šiuolaikiniam menui akivaizdi, atverianti naujas idėjas, kūrybos metodus ir įkvepianti unikaliai iš ankstesnių išsiskiriantį vaizdinį identitetą.

Tačiau paklydus šioje virtualioje aplinkoje darosi vis lengviau pamiršti „tikrąjį“ pasaulį. Menininkas, tapytojas Tomas Stanaitis atsakydamas į šią kylančią problemą pasirinko atvaizduoti gyvąją gamtą, jos peizažą. Studijuodamas miško, pievų, laukų vaizdus in situ, natūroje, jis atkartoja šiuos motyvus nauju, šiandienos vaizdiniu identitetu. Tradiciškai, aliejumi ant drobės atlikti darbai pilni potėpiais, atliktų grafinių linijų ir drąsių skaitmeniškų (sintetinių) spalvų, tarytum kontrastu vaizduoja gyvąją gamtą, tikrąjį pasaulį. O ilgametės T. Stanaičio studijos gamtoje šiems motyvams suteikia unikaliai artimą tikrovei natūralaus pasaulio atspindį.

 „Kaip menininkui labiausiai man patinka žiūrėti. Nesvarbu ar tai būtų peizažas, natiurmortas, portretas visada įdomu įsižiūrėti. Pabandyti pamatyti spalvą bei formą. Jei tai peizažas pajusti ir perteikti erdvę. Spalvas dažnai akcentuoju taip pabrėždamas tapybos reikšmę. Kūryboje labai svarbi be tarpiška vaizdinė patirtis, todėl viską piešiu iš natūros. Jungiu piešinio plastiką su tapybos. Tikiu jog visi mano ieškomi atsakymai yra gamtoje, o ne tarp studijos sienų.“

–Tomas Stanaitis

Parodoje (Ne)matyti peizažą autorius akcentuoja tapybos spalvinę reikšmę, piešinio svarbą bei kūrybinį procesą iš natūros, kuris darbuose atsiskleidžia vaizduojant tapytojui artimą aplinką – gamtos, sodų grožį ir jų svarbą šiame vis įsismarkėjančiame skaitmeniniame amžiuje. Tai kvietimas pajausti skaidrų orą, pamatyti išraiškiu kontrastų saulės nupliekstas spalvas ir atpažinti mus supančias sodrias sodų margumas savo akimis.