Parodos erdvę formuoja betoninės sienos, primenančios materijos tikrumą. Šiurkštus paviršius kuria brutalistinę atmosferą, kurioje neapdirbtumas tampa sąlyga kalbėti apie tikrovę – jos trapumą ir neapibrėžtumą.

Kūrinyje „Kifozė“ naudojamas silikonas – medžiaga, artima žmogaus odai, bet kartu išlaikanti svetimumą. Jo dirbtinė tekstūra sukelia neapibrėžtumo pojūtį ir iškelia klausimą apie tai, kas yra kūnas, o kas – jo atvaizdas. Silikonas tampa tarpine medžiaga, leidžiančia įkūnyti fantominę kūno būseną – tarp buvimo ir nebuvimo, tarp prisilietimo ir jo iliuzijos. Ši kombinacija jungia materialų patyrimą su virtualių skulptūrų logika ir kūrinio „Lady Died“ iliuzijos motyvais.

Technologija šioje parodoje suvokiama ne kaip įrankis, o kaip kasdienybės struktūra. „Lady Died“ veikia kaip tarpinė ašis tarp materialaus ir virtualaus sluoksnių. Folklorinio žaidimo Panočka Pamerla motyvas čia susipina su ritualo ir technologinės iliuzijos elementais – tarsi tikėjimas ir pasąmonė jungtųsi į vieną patirties lauką. Virtualios skulptūros egzistuoja tik telefono ekrane, tačiau jos kuria erdvę, kurioje žiūrovo žvilgsnis tampa kūnišku veiksmu. Tikrovė čia atrodo esanti, nors tuo pat metu jos nėra.

Parodoje kuriama fantominės tikrovės patirtis, atsiskleidžianti per technologinį vaizdą, ritualą ir materijos paviršių. „Neuro Substrate“ – tai nervinio pagrindo sąvoka, apibūdinanti sluoksnį, kuriame formuojasi mintis ir jutiminė patirtis. Paroda šią biologinę sąvoką perkelia į metaforinį lauką – kaip vietą, kur kūnas, medžiaga ir technologija susipina į vieną liminalinę, tarp realybės ir jos atvaizdo svyruojančią sistemą.

Kartu su Mantu Vaičiūnu ir 1001PIKSELIS, paroda “Neuro Substrate” jungia 3D augmentuotos realybės technologijas, kviesdama patirti Deivido kūrinius fantominėje, skaitmenizuotoje erdvėje, integruojant materialųjį pasaulį su nematerialiu.