Tai ciklas apie išmestą grožį, apie stiklus, išimtus iš automobilių, pabuvojusius vėjuose, lietuje, sniege ir žvilgsniuose. Apie langus, kurie buvo durys, atsiverdavo arba užsiverdavo, galiausiai mano rankose tapo tiltais – tarp žiūrovo ir neregimosios erdvės.

Šie darbai neturi rėmų,  pradžios ar pabaigos. Jie – kaip būsenos, kai krentu, bet žinau: esu, kol liečiu erdvę, kol matau atspindį, net jei nežinau – ar tai aš. Kiekvienas stiklas čia – bandymas prisijaukinti chaoso formą, sukurti iš jos vidinį peizažą, kartais – net maldą. Spalvos ateina iš vidaus, iš tų būsenų, kai nebesupranti, kas esi – bet vis tiek tapai, vis tiek išlieji kažką, kas švyti kaip drumstas gintaras su keista žvilgsnio akimi.

„Šokančios būsenos“ – tai tapybos ciklas, gimęs iš būsenų, kurios slysta kaip ledo lytis po kojomis. Iš jausmų, kurie balansuoja tarp trapumo ir stiprybės. Tapyba čia – tai būdas žvelgti gilyn, pamatyti erdvę stikle, šaltyje, netikrumo akimirkoje. Tai – ne tik tapyba. Tai jausena, kaip buvimas ant stiklo ir po stiklu, kai tai ką jauti yra  odos paviršiuje ir net po oda…

Kūriniai gimsta ne iš sprendimo, o iš buvimo: būti ant ribos, būti vėjo nugairintoje erdvėje, būti ta, kuri bando įjausminti šaltą, įkvėpti gyvybę į tai, kas neturi širdies. Šie paveikslai gimsta ant grūdinto stiklo, kuris buvo langas į gyvenimą, o tapo langeliu į sielą. Į tą vietą, kur liūdesys neužsibaigia, o tik nuskaidrėja. Kur meilė neturi rėmų, o tik virpėjimą.

Tai kūriniai, bandantys apglėbti tai, ko negalima apkabinti – tylą, laiko slydimą, neišlaikytą jausmų svorį. Tai paroda apie vidines ribas, kurias kerta ne geografijos, o jausmų ir tylos žemėlapiai. Tapyba tampa šviesos ir tamsos dialogu, spalvos – emocijų šifrais, o forma – pasąmonės balsu. Kūriniai gimė iš autentiško buvimo, iš gyvenimo, kuriame motinystė, meilė, netektis ir malda susipina į vieną regimą istoriją. Tai ne tik vaizdai, bet ir buvimo būsenos, kurias žiūrovas gali atpažinti savyje.

„Kuriu, nes tai mano būdas melstis. Spalvos kalba už mane. Kai kažko negaliu pasakyti garsiais žodžiais – rašau, kai nebeturiu jėgų viską suvokti – tapau. Kai noriu pasakyti viską – žvelgiu.“

Kiekvienas stiklas – lyg ledkalnis: matoma tik viršūnė. Po ja – istorija: kritimas, ilgesys, buvimas langais į kitų gyvenimus. Šiandien jie – langai į vidų. Į peizažus, gimusius be kontūrų. Į emocijas, kurios neturėjo kur išsilieti. Į tylą, kuri tapo spalva. Šie kūriniai neprasideda nuo eskizo, bet nuo noro pabėgti iš rėmų, nuo gilaus jausmo, kad forma neturi diktuoti turinio. Aš matau ne tvarką, o tiesą, kad išmestas stiklas labiau vertas meilės nei tobula drobė. Jautimas, kuris nepasiduoda logikai. Jis gyvena po oda, virpa paviršiumi, spalvomis, kurios atėjo ne iš galvos, o iš vietos, kur aš krentu. Kartais krentu ir nežinau, ar tapau. Ar meldžiuosi. Ar byru.

Stiklas neša atsiminimą – apie žvilgsnį į pasaulį. Pro jį žiūrėjo žmonės. Pro jį tylėjo lietūs.

Pro jį važiavo kažkieno gyvenimas. Dabar jis stovi ir laukia. Laukia tavo žvilgsnio, tavo susitikimo, tavo tylos. Ir ką tai sako žiūrovui? Gal tai būsenos, kurias patiri vienąkart. Gal tai langai į sielą, kai ji – pažeidžiama, bet gyva. Gal tai – kvietimas atsisėsti šalia tylos ir nebijoti neišbaigtumo.

Kai tapau ant stiklo, nesiekiu vaizduoti, noriu jausti: tą perregimą ilgesį, kuris neturi nei pradžios, nei pabaigos. Tą nežinomybę, kuriai leidžiu egzistuoti. Tą kvėpavimą, kuris teka spalvomis. Kai kuriu, nežinau, ar tai bus gražu. Tik žinau, kad turiu pabandyti.

Kai sakau: „jau čiuopiu, bet viskas išslysta“ – vadinasi, esu teisingoje vietoje. Poezija visada slysta. Amžinybė visada vilioja, bet niekada neduoda savęs aprėpti.

 Perregimas ilgesys

Nebežinau kas tai –
Ar jau esu,
O gal išnykau erdvėje
Nugairinto vėjo stiklo.
Skendau kaip po ledo lytimi,
Slydau išlipus ant jos –
Šaltos slidžios nuolaužos,
Kuri – nežinia ar atlaikys jausmų svori,
Ar apsivers neišlaikius
Ribos,
Būsenos,
Laiško ant lyties.
Nedraugiška gamyklinė konstrukcija
Iš automobilių fabriko
Tiksli kaip laikrodis,
Pasiklydus laike
Tarp to kas buvo nauja ir madinga
Ir tapo nebeaktualu ir sena.
Laike niekas neišsilaiko
Ir apsiverčia
Kaip keistas jausmas,
Poslinkis laike
Kaip ledo lyties,
Kaip stiklo,
Kaip jausmo.
Kad gali žvelgti gilyn,
Ir matyti erdvę
Iš ilgesio, iš maldos.
Ir pastanga apglėbti ir prisijaukinti,
Įjausminti tai kas šalta,
Įkvėpti gyvybę tam šaltam –
Pamilti ir pamatyti grožį
Net tame!

-Akvilė Linkevičienė, 2025